Paveldas kaip konfliktas: metodologinės Lietuvos XX a. architektūrinio palikimo vertinimo prielaidos

Nepaisant esminio architektūros paveldo tikslo – puoselėti vietovės tapatumą, viešosios diskusijos apie istorinių artefaktų įprasminimą bei reikšmę šiuolaikiniame pasaulyje neretai atsiskleidžia kaip socialinės įtampos laukas. Pasitelkus XX a. architektūrinio palikimo pavyzdį, monografijoje siekiama aptarti pamatines šio reiškinio priežastis, apibrėžiant paveldosaugos disciplinoje apčiuopiamų konfliktų socialines, kultūrines ir ekonomines ištakas. Siekiant įveikti šiuos disonansus, knygoje siūloma atsisakyti priešpriešos tarp seno ir naujo, ideologiškai priimtino ir ne, į istorinę aplinką žvelgti kaip į gyvą, nuolatos kintantį urbanistinį audinį. Tekste teigiama, kad vertė atskleidžiama ne tik išsaugant konkretaus artefakto fizinių savybių autentiškumą, bet ir aktyviai puoselėjant vietos charakterį, perkeliant kultūrinę nuorodą į šiandienos kontekstą. Knygoje siekiama kvestionuoti paveldo kaip neatsinaujinančio resurso sampratą ir teigiama, kad svarbiausia vertės prielaida yra ne fizinis artefaktas, o kultūriškai įprasmintas evoliucijos procesas.