Lietuvos miestų ir miestelių atstatymas 1918–1925 m.

Dar nesibaigus Pirmajam pasauliniam karui, buvo susirūpinta Lietuvos atstatymo klausimu. Valstybės kūrimo laikotarpiui po 1918 m. skirta nemažai tyrimų, tačiau Lietuvos miestų ir miestelių tyrimo atstatymo problemomis domėtasi tik fragmentiškai. Šios monografijos autoriai B. Tranavičiūtė, V. Petrulis, A. Pakštalis ir P. T. Laurinaitis ėmėsi ambicingo tikslo – atskleisti, kaip pokario Lietuvoje buvo bandoma suformuoti pagrindinius miestų ir miestelių atstatymo principus ir atlikti atstatymo darbus 1918–1925 m. Autoriai taikliai pastebi (6 p.), kad „atstatymas vyko kartu su valstybingumo kūrimu, todėl šiame kontekste turėjo ne tik tiesioginę reikšmę – atstatyti sugriautą turtą, bet ir simbolinę – kokiomis idėjomis remiantis bus statomi Lietuvos miestai, kokiuose namuose gyvens žmonės, kokius palengvinimus jiems suteiks laukiama modernizacija ir galiausiai kokioje valstybėje bus gyvenama“. Vadinasi, miestų ir miestelių atstatymo klausimas buvo siejamas ne tik su tiesioginiu pastatų atstatymu, bet turėjo ir platesnę reikšmę. Tai buvo idėjinio urbanistinio lauko formavimasis, miestų ir miestelių teritorinė plėtra ir planavimas.